Praneðimas konferencijoje „Krikðèioniðkøjø vertybiø sklaida ir þurnalistika“, kuria paminëtas Vatikano II Susirinkimo dekreto „Inter mirifica“ 50-metis

Kaunas, 2013-11-05  

Prieð tokius garbingus ir mokytus prelegentus mano kuklus praneðimëlis greièiausiai tebus truizmø kartojimas. Šiuo metu, kai kolegos ið televizijø sutartinai kvieèia „Šok su manimi“ ar net ásakmiai sako: „Šok“, á tai tenka atsiþvelgti. Tad kaip moku, taip ir ðoku.

Taigi, – katalikiðkoji þiniasklaida, kurios tiesioginë paskirtis ir yra aktyvuoti tikëjimà, o tuo paèiu krikðèioniðkàsias vertybes. Jos turime labai nedaug, todël mûsø balsas primena tylø cypsëjimà, kurá girdi tik ir taip jau arti esantieji. O turëtume bûti Dievo ruporas. Bet nesame ir tai liûdna.

Kodël ðitaip nutiko? Atsigræþkime akimirkai á praeitá. Pirmas lietuviðkas periodinis leidinys, pasirodæs 1823 m. vadinosi „Nusidavimai Dievo karalystëje“. Iki jo, dar 1718 m. buvo leidþiamas laikraðtis Lietuvai lenkø kalba, bet já redagavo lietuvis kunigas Jonas Rëkutis. „Nusidavimus Dievo karalystëje“ pratæsë „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimà tarpe þydø ir pagoniø“. 1890 m. pasirodë „Šviesa“, po 6 metø „Tëvynës sargas“. Tiek pirmà, kaip ir antrà savo lëðomis pradëjo leisti kunigai. Lietuviðka spauda buvo didþiojo þemaièio vyskupo Motiejaus Valanèiaus ðirdies skausmas. 1905 m. katalikai Lietuvoje turëjo 10 periodiniø leidiniø. Tikiuosi, kad dabar mintyse skaièiuojate kiek jø turime praëjus 108 metams t. y. 2013-aisiais. Gausybæ katalikiðkos spaudos tarpukario Lietuvoje leido kurija, vienuolijos, draugijos, susivienijimai, parapijos. Vien jëzuitø dviejø leidiniø bendras tiraþas buvo 54 000 egz. Dabar viso to neturime. Ir tai, kà èia paminëjau, vyko tada, kai reikëjo spausdinti Gutenbergo sukonstruota maðina, esant kosminëms popieriaus kainoms ir nesant profesionaliø þurnalistø, nes niekas jø neruoðë. Visos (sic!) lietuviðkos periodinës spaudos pagrindus padëjo kunigai, nors retas apie tai þino ir pagalvoja. Labai praðau á tai atkreipti dëmesá. Dirbo kaip kas iðmanë ir dosniai rëmë pinigais. Taigi, su krikðèioniðkø vertybiø sklaida mums tada sekësi nepalyginti geriau nei ðiandien.

Taèiau gráþkime prie mano þadëtø banalybiø, truizmø. Kiekvienas ðioje salëje sëdintis þino (bent að tikiuosi, kad þino), jog giliausiai ir labiausiai þmogø paveikia raðytinë popierinë þurnalistika. Radijas ir internetas yra operatyvûs, greiti, pigûs. Televizija patraukli, taip pat greita, nors brangi. Deja, smegenyse jø perduodamos þinios uþsilaiko kur kas trumpiau, negu raðytinio teksto, skatinanèios þmogø màstyti, daryti iðvadas, sugráþti prie jo. Elektroniniø laikraðèiø ir kitø skaitmeninës þiniasklaidos formø variantai toli graþu nëra iðeitis. Ir visai neaiðku, kokia niða jiems priklausys ateityje. Tai labai miglotas klausimas. Taèiau tam, kad ðiandienos popierinë spauda, turiu galvoje laikraðèius ir þurnalus, atliktø savo funkcijà, ji turi bûti patraukli. Man rûpi krikðèioniðkoji þiniasklaida. Nolens volens tenka pripaþinti, jog jà kamuoja daug bëdø. Pirmoji ir didþiausioji yra neprofesionalumas. Èia nekalbu apie „Þodá tarp mûsø“, „Soter“, „Magnificat“, nes tai specifiniai leidiniai, kuriems galioja kitos taisyklës. Man rûpi leidiniai skirti plaèiajam skaitytojø ratui, ieðkantiems kelio pas Dievà, indiferentams, sekmadieniniams katalikams. Vadinamasis vidutinis skaitytojas toli graþu nëra vidutinis. Ávardyti já kaip vidutiniokà yra uþgaulu ir kvaila, þmoniø intelektinë, dvasinë, moralinë, pagaliau socialinë ávairovë neturi bendro vardiklio. Jeigu leidinys pagavus, þmogus já perskaitæs reaguos á tekstø esmæ, pagaus net potekstes, dalinsis su kitais.

Kaip padaryti krikðèioniðkà leidiná bûtent tokiu?

Visø pirma prisiminkime dël ko sielojasi Lietuvos þurnalistikos korifëjai. Šiuo metu jie vis mini þodá „profanizacija“. Deja, ji yra ir darosi vis agresyvesnë. Þiniasklaidoje dirba ne profesionalai, o savamoksliai. Kad taip nutiko, ne antraeilá vaidmená suvaidino daug þalos pridaræs apgailëtinasis jaunystës kultas. Jeigu profesionalas iðmano informacijos pateikimo taisykles, tai energingas berniukas ar blondinë apie tai neþino niè nieko. Dar blogiau – ir þinoti nenori. Rezultatus matome: plûdimasis, áþeidinëjimai, keiksmaþodþiai, neðvankybës, áþeidþianèios fotografijos. Visa tai vyksta pasaulietinëje þiniasklaidoje, tad apie krikðèioniðkø vertybiø integravimà á kokias „Vakaro þinias“ ar „Lietuvos rytà“ jau ir nebekalbësiu.

Apmaudu, kad katalikiðkoje þiniasklaidoje irgi dirba tik praktikai ar net mëgëjai, neturintys bent minimalaus profesinio paruoðimo. Kokie to padariniai? Standartiniai mokykliniai raðiniai, prëska, bespalvë kalba, padrikas minèiø dëstymas, þinoma, jei tø minèiø yra. Esant tokiam „stiliui“ aktualiausia tema tampa nuobodi, neádomi. Mûsø leidiniuose nemaþai sentimentalumo. Ar rasite evangelijose seilëjimàsi, daugþodþiavimà, saldø kniaukimà?! Kristaus þodþiai aiðkûs, konkretûs, paprasti ir tvirti. Tuo tarpu mes ðabloniðkom frazëm, banalybëmis, tuðèiaþodþiavimais tekstus sumenkiname, jie tampa tuðti ir skaitytojo nepatraukia. Teksto kaip ir autoriaus aukðtos kokybës rodiklis yra tik vienas – þmonës já nori. skaityti. Turëkime dràsos prisipaþinti, kad daugelá tekstø skaitytojai, permetæ akimis antraðtæ ir porà pirmøjø sakiniø palieka ramybëje. Tai kalbëjimas á tuðtumà. Mûsø norai patys geriausi, tik kas ið to?

Dar viena esminë bëda – katalikiðki leidiniai nëra polivalentiðki, daugiaplaniai, bet apie tai vëliau.

Smarkiai gadina reikalà antraðtës. Kiekvienas profesionalas þino, kad geras straipsnio pavadinimas yra treèdalis jo sëkmës. Antraðtë turi bûti originali, kitaip skaitytojo ji nesudomins. Labai gerai pasitarnauja intriguojanti paantraðtë, bet apie tai mes kaþkodël pamirðtame.

Labai gaila, kad katalikiðkuose leidiniuose nëra feljetonø. Pamirðome ir þinutës þanrà visi, iðskyrus „Baþnyèios þinias“.

Kaip að ásivaizduoju patrauklø katalikiðkà leidiná? Turiu galvoje save ne tik kaip þurnalistæ, bet visø pirma skaitytojà.

Jame turëtø ne daugiau 30% vietos uþimti gerai (!) paraðyti tekstai tikëjimo temomis. Tai pagrindø pagrindas. Skaitytojà prusinti yra kiekvieno þurnalisto priedermë, todël visai nepakenktø rubrika mokslo klausimais. Juk èia tokie dirvonai! Pro life, kûdikiai ið mëgintuvëlio, genø inþinerijos keliamos grësmës, eutanazija, jau ásibëgëjantis klonavimas ir eilë kitø amoraliø dalykø, tiesiogiai besikertanèiø su Baþnyèios mokymu. Bûtini ir skyreliai apie sakraliná menà, kuris ne pasyviai tarnauja tikëjimui, bet yra jo veiksmingas katalizatorius. Pagaliau gyvenimas ir buitis. Dar 1909 – 1914 m. kunigai tai suprato ir savo periodikoje (turiu galvoje „Artojà“, „Viensëdá“) ávedë praktiniø patarimø rubrikas þemdirbystës ir namø ûkio klausimais. Þemës ûká gal palikime ramybëje, bet apie buitinius dalykus raðykime.

Nevartau vaikams skirtos „Bitutës“, bet apie jà girdëjau graþiø atsiliepimø. Dþiugu, kad turime þurnalëlá, patenkinantá maþøjø poreikius.

Nuoðirdþiai dþiaugiuosi puikiu þurnalu „Kelionë“. Tai kol kas vienintelis beveik tobulas krikðèioniðkas leidinys. Taèiau internetiniam laikraðèiui „Bernardinai“, tam tikrø priekaiðtø turëèiau, nes ir vël tas pats: stinga profesionalø. Andriau, atleisk, bet tokia mano kukli nuomonë.

Kaip þadëjau, sugráþtu prie tikëjimo tekstø. Juos raðo kunigai. Kaip su pamokslais, taip ir su ðiais straipsniais. Nors kunigai seminarijoje iðklausë homiletikos kursà, taèiau retai, ak, kaip retai iðgirsi gerà pamokslà! O paraðyti jiems sekasi dar sunkiau. Juk þmogui viskas turi bûti pateikta suprantamai, paprastai ir aiðkiai, o ðie straipsniai kaþkokie beskoniai, mediniai. Sena tiesa skelbia, jog visa, kas gera yra paprasta. O èia kaþin kodël neiðeina. Neskamba tie tekstai ir tiek. Na neprasismelkia á sàmonæ, nors tu kà.

Kas skaitytojui pagavu? Tai, kas suprantama ir nors truputëlá susijæ su juo paèiu t. y. jo mintimis, gyvenimu, dvasinëmis problemomis. Toká tekstà skaitydamas jis pagauna net ir tai, kas slypi tarp eiluèiø. Niekas nemëgsta pseudointelektualø, skelbianèiø svarbius ir iðkilius dalykus tokiais painiais viraþais, kad skaitytojas pavargsta nuo jø, visai susipainioja ir verèia lapà, ieðkodamas to, kas jam ádomu.

Mano galva krikðèioniðkos vertybës turi bûti pateikiamos labai paprastai, bet jokiu bûdu nesakau, kad primityviai. Argi galima kalbëti apie Dievo meilæ ámantriai? Tai jau bûtø jos sumenkinimas.

Na, ákyrëjau jums kaip manø koðë vaikystëje.

Trumpai sakant, viskà að èia pasakiau ne taip. Nenorëjau pamokslauti, o padariau bûtent taip. Nenorëjau dëstyti visiems þinomø tiesø, bet dësèiau. Nenorëjau peikti, tik ëmiau ir ágëliau kolegoms. Nors ið tiesø neágëliau, tik ávardinau tiesà, bet vis vien nesmagu. Kadangi niekas man nedavë teisës kitø mokyti, belieka visø atsipraðyti. O jei atsipraðymo nepriimate, tai kalkite mane prie kryþiaus. Tik praðau nesurûdijusiom vinim ir greitai, nes jau siela tupi ant peties. Nepykit, kà að padarysiu, kad mano smegenys kinø gamybos. Pagaliau tie mano pasamprotavimai yra statistiðkai nereikðmingas dalykas.

Taigi, baigiu ir iðeinu ið trasos. Aèiû, kad iðklausëte.

VANDA IBINSKA